Apie drąsą veikti, pasitikėjimą ir tarnystę iš vyr. skautės užrašų

IŠTVERMINGAI BĖKIME MUMS PASKIRTOSE LENKTYNĖSE (Hbr 12,1)

Vykstant vasaros stovykloms ir keliams – norisi pasiūlyti mąstymo pertraukėlę vadams ir jų asistentams, kuri padėtų dar labiau įprasminti visus puikius jų nuveiktus darbus. Straipsnio atspirties tašku tapo Vilniaus piločių židinio mintys apie pilietiškumą ir tarnystę, kokia to rolė asmeniniuose pasiryžimuose ir ekipos veikloje. Diskutuodama pateikiau joms ir praktinių užduočių, kurios galėtų praversti ir kitoms vyr. skautėms bei roveriams, savarankiškam apmąstymui ar židinių/klanų veiklų metu.

DRĄSA VEIKTI

Siedamos su LNESA metų skautiška dorybe – ištikimybe, atsidavimu – pilotės pavyzdžiu pasirinko Žaną d'Ark ir jos mintį: ,,Vienas žmogus gali pakeisti pasaulį, jei tik turi drąsos prisiimti atsakomybę“.

,,Vienas žmogus gali pakeisti pasaulį, jei tik turi drąsos prisiimti atsakomybę.“

Užrašyk: Kur esi įsipareigojęs? Ar šiam įsipareigojimui reikia drąsos?

Šioje vietoje, ypač pilotės/piloto amžiuje, svarbu suprasti, kad įsipareigojimas yra dvejopas, apima pareigas (pvz., mokytis) ir tarnystę (skautuose ir kitur). Prisiminkime pirmus du principus, jie kalba tiek apie viena, tiek apie kita: ,,Skauto pareigos prasideda namie. Ištikimas savo Tėvynei, skautas tarnauja vieningai ir broliškai Europai“. Kartais gali atrodyti, kad jei jau mokausi ar dirbu, nebeturiu tarnauti. Visgi skautiškas įsipareigojimas kviečia atlikti pareigą ir dovanoti save tarnystėje. Pirmus metus židinyje, pilotė mokosi sakyti taip, atrasti ir leistis į nuotykį, antrus – ieško kada svarbu ištarti ne, pažinti savo ribas, tausoti išteklius. Trečius metus, ir toliau kelyje link vyresniosios skautės įsipareigojimo, ji atranda gebėjimo atskirti viena nuo kito svarbą. Keliami tokie klausimai: kada sutikti tarnauti, o kada atsisakyti? Kaip tarnystė papildo mano pareigas?

Tęsiant kalbą apie drąsą įsipareigojimuose, iškyla pasitikėjimo savimi tema. Ar galite pasakyti, kad pasitikite savimi? Sakoma: „va, yra žmonės su įgimtu pasitikėjimu. Ateina ir padaro“. Žvelgiant į tokį žmogų reikėtų atkreipti dėmesį ne į laikyseną, bet į veiksmą. Skautiški šūkiai Kuo geriau! (geltona šaka), Budėk! (žalia šaka), Tarnauk! (raudona šaka) nukreipti į veiksmą. Pasitiki savimi tie, kurie įrodė sau, kad gali išdrįsti. Pirmąkart sunku, antrąkart lengviau. Pasitikėjimas auga per praktiką.

Skautiški šūkiai Kuo geriau! (geltona šaka), Budėk! (žalia šaka), Tarnauk! (raudona šaka) nukreipti į veiksmą.

Užrašyk įvykį, kai išdrįsai kažką padaryti ir tai atlikus pajautei, kad paaugo tavo pasitikėjimas.

Jei delsi, nekontroliuoji situacijos, esi baimėje ir nežinioje. Kai atlieki, turi atsakymą, kad ir ne tokį, kokio tikėjaisi, bet sugrąžini save į ramybės būseną, įsižemini, valdai save ir situaciją. Taigi drąsa prisiimti atsakomybę yra susijusi su pasitikėjimu savimi. Kuo labiau pasitikiu savimi, tuo jaučiuosi drąsesnis, laisvesnis veikti, bandyti – ir klysti, ir būti sėkmingu.

Galima būtų nupiešti tokią šią mintį apibendrinančią schemą:

Užrašyk kur dar jauti baimę veikti, kur dar trūksta pasitikėjimo.

TARNYSTĖS ESMĖ

Raudonos šakos trečio lygio mokymų metu išgirdau, kad tarnystėje svarbiausi du dalykai – susitikimas ir buvimas šalia. Susitikimas su kitu, su savimi, su Dievu – tarnystė yra tiesiog tam tikras veiksmas čia ir dabar. O taip pat ir buvimas šalia: kai tarnystė kyla iš noro veikti tam, kad atneščiau savo rūpestį, padėčiau. Draugystėje ar ligoje svarbiausia buvimas šalia. Pagalvokite, kokia šių komponentų reikšmė atliekant metinę tarnystę kur nors kartu su židiniu/klanu ar asmeniškai visuomenėje. Ar tikrai kaskart leidžiamės tarnauti galvodami, kad einame susitikti, būti šalia? Taip pat ir ekipoje, kai kelio metu tarnystės kasdien rotuoja: šiandien aš atsakingas už maršrutą, o tu už maistą, kitas – už vandenį, dar kitas – už tvarką… Kiek labai pasikeistų požiūris į šias pareigas, jei į jas žvelgtume šiek tiek kitu kampu, ne tiek iš reikia perspektyvos, labiau iš veikiu dėl savo ir kito gerovės.

Žinoma, tarnystė yra ir erdvė atskleisti bei praktikuoti savo talentus. Kitur gal nebūtų progos, o štai tarnystė leidžia tobulėti, auginti pasitikėjimą savimi ir per įgūdžių lavinimą.

Užrašyk, kokį savo talentą ugdai tarnaudamas?

Tiesa, tobulėjam ne tik praktikuodami, bet ir kai jaučiam, kad esam vertinami ir suprasti.

Užrašyk situaciją, kai atlikti tarnystei pasitelkei savo talentus ir buvai įvertintas, suprastas.

TARNYSTĖS RECEPTAS

Reikia trijų dalykų, kad tarnautum:

1. Pažinti save.

   Atsakyti sau į klausimus: kodėl tai darau? Koks poreikis ir intencija? Ar nėra šiame veiksme puikybės, noro pasirodyti? Ar išlieku savimi? Dievas neprašo, kad tarnystė mus prarytų, ji neturi būti totali, užgožianti kitas veiklas. Tarnystė turi būti pilna, nuoširdi, joje turiu jaustis gerai.

2. Būti ištikimam.

   Galbūt metinė tarnystė kur nors su židiniu/klanu ir neatnešė stulbinamų rezultatų, bet buvo išmoktos ištikimybės pamokos. Likti ten kur pasižadėjai, reiškia būti ištikimam.

3. Įsipareigoti.

   Tai veiksmas, kuriuo išsakau, kad noriu tarnystės ir kad renkuosi būti atkaklus bei atsidavęs (skauto įžodis). Tuo pačiu sutinku, kad tarnystė mane ugdytų ir keistų. Nereikia bijoti su tarnyste ateinančio statuso, autoriteto, nes būti autoritetu – tai ne nurodinėti, o, kaip minėjome, būti šalia.

Tarnaujantis autoritetas paiso kelių dalykų:

• Meilės (kiekvienas vadas supranta, kad norint vadovauti savo vilkiukams/skautams/pilotams visų pirma reikia juos mylėti. Šv. Augustinas yra pasakęs, kad norint ką nors tikrai pažinti, draugystė yra pirmas reikalavimas. Nėra įmanoma gerai kam nors patarti ar sakyti, kad ką nors pažįsti, jei su juo neturi gero santykio);

• Kompetencijos (nuolatinio tobulėjimo ir mokymosi svarba);

• Reiklumo (sau ir kitiems, nes tai priemonė, kuri padeda augti);

• Pavyzdžio (vadas yra pavyzdys, didžiausiu, Jėzaus Kristaus, pavyzdžiu).

Užrašyk: į pabaigą eina dar vienas skautiškas sezonas. Kaip sekasi tarnauti? Kaip sekasi būti autoritetu? Ką įvaldei, ko dar trūksta? Ką gali suplanuoti kitam sezonui?

PABAIGAI

Pagrindinis B.P. tikslas buvo išugdyti pilietį. Tėvas Sevinas pridėjo – tapti šventu. Tapti šventu galime per pilietiškumą, darbus kitam. Jeigu tad tarnystė yra įrankis kelyje į šventumą – kokia ji svarbi! Renkiesi veikti, būti drąsus klysti ir būti sėkmingu, augti pasitikėjime tam, kad ištobulintum save. Renkiesi kitą (susitikimas, buvimas šalia), o pasirinkęs nebenori būti paviršutinišku, atvirkščiai, tampi sau reiklus: juk jei jau čia sudedi savo kūną, energiją, sielą, mintis ir jėgas, argi nesitiki tapti srities žinovu? Antraip jausiesi prigautas. Grįžtant prie Žanos d'Ark: taip, drąsiais veiksmais keičiame pasaulį. Keičiame ir savo asmeninę istoriją. Tikslas aiškus ir tu pats esi už jį atsakingas. Kai pasirašai nuotykiui, žaidimas prasideda.

Ona Kvašytė,

Generalinė komisarė seserijai