Ad Mariam žygiui – 10 metų!

Europos skautai
23 hours ago
3 min read

Brangūs broliai ir sesės Kristuje, mieli Europos skautai,

šių metų „Ad Mariam“ žygis vyksta ypatingu laiku. Minime dešimt metų nuo pirmojo Vilniaus krašto „Ad Mariam“ žygio, įvykusio 2017 m. gegužės 12–14 dienomis, tačiau dar svarbiau – žengiame į laikotarpį, kai Vilnius ruošiasi VI Pasauliniam Apaštaliniam Gailestingumo kongresui. Todėl šių metų tema – Dievo gailestingumas ir ištikimybė – nėra tik gražus pavadinimas. Tai kvietimas labai konkrečiai pažvelgti į savo gyvenimą, bendruomenę ir savo kelią.

Prieš dešimt metų, kuriant pirmąjį „Ad Mariam“, buvo ieškoma ne dar vieno žygio formato. Buvo ieškoma gilesnio ugdymo kelio. Norėjosi, kad žmogus žygyje ne tik eitų kilometrus, bet ir augtų kūnu, protu bei dvasia. Kad skautiškas metodas nebūtų tik technikos ar veiklos, bet pilnas žmogaus ugdymas. Todėl nuo pat pradžių žygyje buvo integruoti praktiniai mokymai, istorija, bendrystė, malda, refleksija, tarnystė ir tylos momentai.

Tuo metu daug kas buvo daroma pirmą kartą.

Pirmą kartą buvo parengti sistemingi apmąstymai visam žygiui – ne formalūs tekstai, o gyvi klausimai žmogui apie brandą, pašaukimą, atsakomybę, santykį su Dievu ir kitais žmonėmis. Prie kiekvienos temos buvo pateikti paprasti, tačiau labai gilūs klausimai:

Kas man yra branda?
Kaip aš tarnauju?
Kada ieškau Dievo?
Ką reiškia būti ištikimam?

Iki tol nebuvo pateikiami klausimai, buvo tik tekstai ar ištraukos savam skaitymui, be pasidalinimų, be progos pasižymėti savo mintis savo skautiškame dienoraštyje.

Pirmą kartą buvo sukurtas ir specialus žygio antsiuvas – kaip ženklas, kad gimsta ne vienkartinis renginys, o tradicija ir tapatybė. Šiuo metu matome, jog tapatybės suvokimas yra labai svarbus, ypač kai Europa išgyvena vienybės egzaminų laiką. Buvo ruošiamos atskiros maldos, dvasiniai tekstai, litanijos, Marijos maldos ir pan.

Jeigu ugdome tik kūną – žmogus gali tapti stiprus, bet viduje tuščias. Jeigu ugdome tik protą – žmogus gali tapti išsilavinęs, bet prarasti jautrumą. Jeigu kalbame tik apie dvasią – galime pamiršti atsakomybę veikti realiame gyvenime.

Visa tai gimė iš labai paprasto suvokimo: žmogus negali būti ugdomas tik viena kryptimi.

Jeigu ugdome tik kūną – žmogus gali tapti stiprus, bet viduje tuščias.

Jeigu ugdome tik protą – žmogus gali tapti išsilavinęs, bet prarasti jautrumą.

Jeigu kalbame tik apie dvasią – galime pamiršti atsakomybę veikti realiame gyvenime.

Todėl skautavimas visada kviečia žmogų augti pilnai. Ir būtent šių metų tema labai stipriai susijusi su tuo pilnu augimu.

Dievo gailestingumas šiandien dažnai suprantamas pernelyg paviršutiniškai. Kartais atrodo, kad gailestingumas reiškia tik gerumą ar švelnumą. Tačiau iš tiesų gailestingumas reikalauja didelės vidinės stiprybės. Gailestingumas reiškia gebėjimą likti šalia žmogaus net tada, kai jis silpnas, pavargęs ar suklydęs, o gal net mus įžeidęs, ar užgavęs. Tai gebėjimas ne teisti, o padėti atsikelti.

Skautiškame gyvenime tai labai konkretu:

kai paneši pavargusio draugo kuprinę,
kai kantriai moki jaunesnį,
kai vakare nepasilieki tik savo rate,
kai tarnauji net tada, kai tavęs niekas nemato,
kai moki atleisti,
kai nepabėgi nuo atsakomybės.

Būtent tokiais mažais darbais kuriamas „Gailestingumo miestas“, apie kurį birželį kalbės visas Kongresas.

Tačiau gailestingumas negali išlikti be ištikimybės.

Ir galbūt būtent čia slypi viena svarbiausių šių metų minčių.

Šių laikų žmogui labai sunku išlikti ištikimam:

ištikimam duotam žodžiui,
ištikimam tarnystei,
ištikimam bendruomenei,
ištikimam maldai,
ištikimam Dievui.

Gyvename greičio laikais, kur daug kas nori greitų rezultatų, greitų emocijų ir greitų pasirinkimų. Tačiau skautiškas kelias visada buvo kitoks. Jis moko, kad žmogaus brandą kuria ne vienkartiniai dideli darbai, o nuolatinė ištikimybė mažiems dalykams.

Marija yra vienas gražiausių tokios ištikimybės pavyzdžių.

Ji buvo ištikima ne tik tada, kai angelas paskelbė gerąją naujieną. Ji liko ištikima ir tada, kai nesuprato. Kai reikėjo eiti sunkiu keliu. Kai reikėjo tylėti. Kai reikėjo stovėti po Kryžiumi. Kai reikėjo laukti su mokiniais Šventosios Dvasios.

Todėl „Ad Mariam“ nuo pat pradžių ir buvo daugiau nei žygis.Tai kelias mokytis:

tarnauti,
išbūti,
augti,
pasitikėti,
ir likti ištikimam.

Per dešimt metų šią dvasią toliau nešė Vilniaus krašto vadai ir vadės. Ir turbūt tai yra gražiausias ženklas, kad „Ad Mariam“ tapo ne vieno žmogaus projektu, o gyva bendruomenės tradicija.

Todėl šiandien su dėkingumu prisimename visus, kurie buvo kelio pradžioje: Ievą Neimantaitę, Tomą Povilonį, Paulių Povilonį, Karoliną Juršėnaitę, brolį Joną Chrizostomą (dabar Marija Chrizostomą), Tomą Taškauską bei daugelį Vilniaus krašto vadų ir vadžių, kurie savo tarnyste leido „Ad Mariam“ likti gyvu.