Su kiekviena diena patirtis duoda savo, lengvėja kuprinės, trumpėja sustojimai ir didėja ėjimo greitis. Nuo pirmos dienos lietus užklupdavo tik naktimis, kas leido ramiai miegoti ir nevaržomai žygiuoti. Nors mūsų žygio dienos kilometražo norma 30km, dažniausiai pavyksta įveikti mažesnę dalį. Tam įtaką daro ir tai, jog dar ne visiems baigėsi mokslo metai.
Pirmadienį turėjome puikią progą išbandyti jėgas nuotoliniame fizikos kontrolinyje iš rapsų lauko. Nors galva ir netilpo į pavėsį, tačiau rezultate - puikus pusmečio baigiamasis pažymys. Po truputį pajutusios ir prisitaikiusios prie gamtos ritmo tapome tarsi visos šios sitemos dalimi ir daugelis svarbių dalykų, kaip ankstus kėlimąsis (stengiamės keltis apie 5h), vandens pasipildymas, įdomių žmonių gyvenimo istorijų atradimai, įvyksta savaime.
- Birželio 6 diena -
Antrąją žygio dieną netoli Buivydžių virėmės pietums grikius. Ir netikėtai buvom užkalbintos pro šalį važiavusios dviratininkės. Išaiškėjo, jog ji 67 metų mokytoja, taip pat keliaujanti Camino Lituano keliu dviračiu ir ieškanti nakvynei vietos. Neįtikima, bet ši moteriškė keliauja visiškai viena su palapine ir dviračiu, nors vos prieš pusmetį jai buvo atliktos abiejų klubo sąnarių operacijos. Netrukus sužinojome, kad tai jai nebe pirma tokio tipo kelionė. Būdama 58-erių vos per 10 savaičių ji dviračiu numynė iš Vilniaus iki Santjago de Compostela. Ši istorija pirmą kartą parodė gyvąją Camino kelio pusę ir paskatino siekti dar didesnių tikslų.
- Birželio 7 diena -
Trečiają žygio dieną, šviečiant saulei ir kaitinant 25 laipsnių karščiui, pasiekėme Jakiškių dvarą. Dar prieš vykdamos į žygį matėme begalią šio dvaro kerinčių nuotraukų, tad labai norėjome jį aplankyti ir mes. Nors nieko iš anksto nebuvome susitarusios išdrįsome paskambinti dvaro šeimininkei jau stovėdamos prie dvaro durų. Nuostabiausia, kas galėjo nutikti, buvo tai, jog dvaro šeimininkė Meilė su mielu noru sutiko atvažiuoti ir mus įleisti. Net telefonu nurodė kur galime rasti fotelį ir kušetę pailsėjimui, kol ji iš namų atvyks pas mus. Šeimininkės svetingumas neapsakomas, nors dvaras yra jos nuosavybė ir teisiškai ji privalo leisti apžiūrėti jį tik iš lauko, mums leido ne tik apeiti visus jo kambarius, bet net išbandyti antikvarinio pianino skambesį. Prisėdusios arbatos sužinojome visą dvaro istoriją, o kartu ir šeimininkės gyvenimo patirtis. Kadangi mūsų pokalbiai labai užsitęsė atėjo pietų metas, o nuostabioji šeimininkė pasiūlė mums paragauti jos naminės trintos moliūgų sriubos su žolelėmis. Išbandėme net ir mėsos viniotinį. Tai tikrai viena nusotabiausių vietų, kokią esame aplankiuosios. Jei važiuosite pro Joniškį, būtinai užsukite ir į Jakiškių dvarą, bet patys susipažinkite su jo istorija ir dabartine šeimininke!
- Birželio 8 diena -
Ketvirtają savo žygio dieną pasiekėmė Bitaičius. O pakeliui netikėtai buvom užkalbintos močiutės Danutės (85m) ir jos jauniausiojo sūnaus. Kaip vėliau paaiškėjo, jos vyresnysis sūnus užkietėjęs keliautojas ir piligrimas, pats praėjęs šv. Jokūbo kelią Ispanijoje ir Portugalijoje. Todėl savo klėtį pavertė tikra piligrimo "buveine". Sienos išpuoštos Camino kelio atributika, pasais, žemėlapiais... Net ir gautas antspaudas išsisikiria iš kitų savo spalvomis ir forma. Užantspaudavusų pasus, tikėjomes nedelsdamos traukti toliau. Tačiau močiutė netruko atnešti ne tik naminės šiltos makaronų sriubos, bet ir skaniausių kokių esam ragavusios žemaičių blynų. Atsidėkodamos pasisiūlėme išplauti indus ir taip prisėdome dar 2-3 valandom prie vietinio šviežio ožkos pieno ir sūrių. Kaip sužinojome Danutė buvusi tremtinė. Net 17 jaunystės metų praleidusi Sibire Tomsko srityje. Visa laimė, kad jų ir dar vienai šeimai (iš 22 iš jų kaimo ištremtų šeimų) pasisekė, nes tėvas nebuvo atskirtas nuo šeimos ir išvežtas į lagerį. Kaip minėjo, visai šeimai teko dirbti daugybę darbų, bet labiausiai įsiminė laikas bulvių krakmolo fabrike, kur tremtiniams valgyti duodavo tik prarūgusias bulvių pasukas ir antrarūšį krakmolą, iš ko jie ir kepdavosi "blynus". Kai grįžo į Lietuvą nusipirko šią sodybą, kurioje mes ją ir sutikome.
- Birželio 9 diena -
Penktoji diena buvo ganėtinai sunki, nes visą dieną nebuvo matyti saulės, tvyrojo tvankuma ir rūkas, bet aplytos buvome tik dukart. Šiandien įveikėme 100-tąjį kilometrą! Pakeliui aplankėmė ir skautės močiutę, kuri mus priėmė labai šiltai ir pavaišinio pietumis. Aprodė savo ūkį su vištom, viščiukais ir dar pūkuotais žąsiukais. Močiutė Danutė sakė, jog šiandien pas juos bus viščiukų ritimosi diena, o svečiuodamosios būtent šiandien pasigrožėjome mažais žąsiukais. Tikri Camino sutapimai!