Per Slovakijos kalnus – mokytis, išbandyti save ir dalintis skautiška patirtimi
Skautavimas neturi sienų. Jį jungia bendros vertybės, noras mokytis, padėti vienas kitam ir kartu įveikti tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo sunku. Būtent tokia dvasia tvyrojo tarptautiniame Europos skautų žygyje ir mokymuose, kuriuose susitiko apie 50 skautų iš devynių Europos šalių. Į žygį susirinkę vyrai, kurių amžius – nuo 20 iki 65 metų, įrodė, kad skautavimui nėra nei amžiaus ribų, nei sienų.
Devynios šalys – viena skautiška šeima. Mokymuose susitiko skautai iš skirtingų šalių. Kiekvienas atsivežė savo šalies tradicijas, patirtį ir žinias. Čia nebuvo svarbu, iš kurios šalies esi. Svarbiausia buvo tai, ką naujo gali išmokti iš kito ir ką pats gali perduoti kitiems.
Šie mokymai neapsiribojo paskaitomis ar teorija. Vienas svarbiausių išbandymų – maždaug 160 kilometrų žygis per Slovakijos kalnus, besidriekiančius palei Lenkijos ir Slovakijos sieną. Kalnai tapo tikra mokymosi aikštele. Kiekviena diena reikalavo ištvermės, susikaupimo ir gebėjimo veikti kartu. Ilgas kelias, neįprastas kalnų reljefas, nuovargis ir besikeičiančios sąlygos priminė paprastą skautišką tiesą:
Vienam gali būti sunku, tačiau komandoje galima įveikti labai daug.
Kelias buvo įdomus ir sudėtingas ne tik dėl reljefo, bet ir dėl permainingų oro sąlygų: tai kepino 35 laipsnių karštis, tai kelias dienas iš eilės pliaupė lietus. Čia buvo mokomasi ne tik orientavimosi, išgyvenimo gamtoje, planavimo ar komandinio darbo įgūdžių. Mokėmės pasitikėti šalia esančiu žmogumi, pastebėti jo nuovargį, padėti ir nepalikti komandos nario vieno, kai sunku.
Skautų mokymai ypatingi tuo, kad žinias čia perduoda ne vien instruktorius mokiniui – kiekvienas dalyvis atsiveža savo gyvenimišką ir skautišką patirtį bei ja dalijasi su kitais. Vienas galbūt geriau išmano orientavimosi būdus, kitas – išgyvenimą gamtoje, trečias – vadovavimą komandai, ketvirtas gali pasidalyti dešimtmečio skautavimo patirtimi. Todėl tokiuose žygiuose mokosi visi. Būtent tai yra viena didžiausių skautiškos bendrystės vertybių – žinios nepasiliekamos sau. Jomis dalijamasi.
Raudonosios šakos žygiuose ypatingą reikšmę turi pasirengimas, ištvermė, komandiškumas ir gebėjimas veikti sudėtingomis sąlygomis. Tačiau už visų mokymų, kilometrų ir užduočių slypėjo kur kas svarbesnis dalykas – žmogus. Skautavimas moko ne tik pastatyti pastogę, įkurti laužą ar rasti kelią žemėlapyje. Jis moko būti pasiruošusiam padėti kitam. Galbūt todėl kartu žygiuojantys skautai labai greitai tampa nebe vien dalyviais. Jie tampa komanda.
Žygio metu buvo galima dar kartą įsitikinti, kad skautavimui amžius nėra kliūtis.
Jauniausiems dalyviams buvo vos 20 metų, vyriausiems – 65-eri. Skirtingos kartos kartu žygiavo tais pačiais kalnų takais, atliko tas pačias užduotis ir dalijosi patirtimi.
Jaunesni galėjo pasisemti išminties iš vyresnių, o vyresni – pasinaudoti jaunatviška energija ir nauju požiūriu. Tai ir yra skautavimo grožis – patirtis perduodama iš kartos į kartą, tačiau kartu nuolat atsiranda vietos naujoms idėjoms.
Lietuvos Europos skautams dalyvavimas šiuose tarptautiniuose mokymuose leido ne tik išmokti naujų dalykų, bet ir pristatyti savo patirtį tarptautinei Europos skautų bendruomenei. Tokie mokymai – tai investicija ne tik į konkrečius dalyvius, bet ir į žinias, kurios vėliau grįžta į Lietuvą ir praktiškai taikomos skautiškųjų vienetų veikloje.
Net ir 160 kilometrų maršrutas kada nors baigiasi. Kalnai liko toli už nugaros, o nuovargį pakeitė pasididžiavimas tuo, kas nuveikta. Tačiau tikrieji mokymai tuo nesibaigė. Į Lietuvą dalyviai grįžta su naujomis žiniomis, naujomis pažintimis ir patirtimi, kuria galės pasidalyti su kitais skautais. Galbūt po metų ar kelerių kitas jaunas skautas, leisdamasis į savo pirmąjį žygį, vadovausis būtent tomis žiniomis, kurios buvo įgytos Slovakijos kalnuose.
Skirtingos šalys, skirtingos gyvenimo istorijos, tačiau viena bendra skautiška dvasia – mokytis, dalytis, padėti, išbandyti save ir kartu eiti pirmyn.
Albertas Butenis
Comments