Vilniaus šv. Elžbietos Vengrės ir Klaipėdos šv. Agnietės skaučių būrių stovykla
2020 liepos 8 – 19 dienomis
Šiulių kaimas, Kauno rajonas
„Būgnams skambant valykite dulkes nuo šokių suknelių, plunksnų ir kaklo vėrinių. Pinkite kasas raudonais raiščiais ir veidus dažykite pergalės spalvomis.
Jau greit išauš diena, kai vėl būsime visos kartu, kai mus suvienys muzikos ritmas, saulės spinduliai, sunkaus darbo prakaitas, jaudulio kibirkštėlės, kai skirtingų genčių sesės taps artimesnės nei Žemė po kojomis, naktis ir diena taps viena, o kalbų skirtumai išnyks.
Čia prasidės nuotykiai. Nuotykiai, kurie amžiams pasiliks mūsų atmintyje..“
Taip skambėjo skaučių kvietimas į vasaros indėnišką stovyklą. Jaudulys kamavo tiek vaduvą planuojant stovyklą, tiek besiruošiančias stovyklai skautes. Visos žinojo, kad laukia kažkas ypatingo, kažkas, ko žodžiais nepapasakosi. Bet bandome papasakoti nors dalelę to, ką patyrėme.
Gyvenome Kauno rajono pakraštyje, Šiulių kaime, pas Eimantą ir Dalią Dambrauskus, kurie savo svetingumu pranoko žmogišką gerumą. Visą stovyklą globojo mus, dalinosi savo bičių nešamu derliumi, šiltais apklotais, vakarais prisijungdavo su visa šeima į vakaro laužus ir vakaro maldą. Šalia stovyklaviečių ganėsi žirgai, rytais budindavo gaidys su vištomis, o šuo Tobis prižiūrėjo, kad joks maistas nebūtų paliktas ant žemės. Visos greitai pripratome prie nuostabios gamtos ir tapome jos dalimi.
Stovykla prasidėjo nuo pastovyklių įsirengimo - savo naujų namų kūrimo. Nors pirmomis dienomis orai nebuvo dėkingi, bet nauji namai kilo. Taip pat, atvykusios į svečius visuomet atliekame su džiaugsmu skautišką pareigą – gerąjį darbą. Miške surinkome visas šakas ir medžius krituolius bei tvarkingai sudėjome krūvomis. Nepatikėsite, bet miške pasidarė net šviesiau!
„Įsimintiniausias įvykis stovykloje man buvo trečia naktis, kai pūtė labai stiprus vėjas. Jis naktį mane pažadino kartu su keliomis patrulietėmis. Išlipus iš platformos buvo baisoka, nes medžiai labai siūbavo ir atrodė, kad užkris ant pastovyklės. Būnant platformoje nesimatė siūbuojančių pušų viršūnių. Grįžau į platformą ir prieš užmigdama mačiau kaip kelios sutrūnijusios šakos nukrenta. Tikėjausi ryte atsikelti su nesugriuvusia pastovykle. Rytas buvo saulėtas ir nebuvo jokių išvirtusių medžių. Pastovyklė neatrodė netvarkinga. Ji atrodė taip, kaip palikome praeitą dieną, tik keli dalykai buvo nupūsti vėjo.” – Lauksmė, Šarkos
O įsikūrus prasidėjo tikrieji nuotykiai. Didžiojo žaidimo metu kiekvienas patrulis turėjo surasti pagrobtą ir išmėtytą dalimis senąjį Actekų kalendorių, kuris pranašavo apie pasaulio pabaigą. Paskutinė kalendoriaus dalis buvo surasta naktį bei atimta iš piktųjų reindžerių. Surinkus ir sudėliojus kalendorių buvo gauta žinia, jog „tos dienos ir valandos niekas nežino, nė dangaus angelai, o tik mano Tėvas“ Mt 24,36.
„Išvargusios, bet laimingos po ilgos dienos, pilnos nuotykių, sugulėme miegoti. Tačiau, nepraėjus net porai valandų, mums teko greitai tamsoje vilktius pirmus rastus drabužius, nusikabaroti nuo patogių platformų ir susikibus už rankų su patruliu leistis į dar vieną nuotykį. Tyloje bridome pro tamsoje skendinčią pievą ir kiekviena svarstėme, kas šįkart mūsų laukia. Pasiekėme jauną beržyną, kurio vos pakraštys buvo apšviestas fakelų. Neilgai tetrukus, sužinojome, jog dabar – proga gauti likusias Actekų kalendoriaus, rinkto per Didįjį Žaidimą, dalis! Tam reikėjo viso labo... prasėlinti iki jų pro beržyną nepastebėtam gal dešimties žmonių... Kas vilkėdamas pižamines kelnes, kas netyčia pagriebtą svetimą megztinį – kiekvienas buvo pasiryžęs šliaužti pro dilgeles ar reikus kristi į brūzgynus. Po daug nesėkmingų bandymų nepastebimai pasiekti kalendoriaus dalis, daugelis pasidavė ir nutarė, jog tai padaryti – neįmanoma. Tačiau, netrukus paaiškėjo, jog neįmanoma įvyko ir... kalendoriaus dalys atiteko mums, Bitėms! Švęsdamos pergalę (žinoma, tyliai, atsižvelgiant į paros metą), grįžome į pastovyklę ir su šypsenomis veiduose kritome miegoti. Šįkart, tikėkimės, jau visai nakčiai...“ – Bitės
Kaitinant saulei olimpiados užduotys pareikalavo ne tik greičio, bet ir sumanumo, taiklumo ir lankstumo.
„Labai energinga, linksma ir saulėta buvo penktoji stovyklos diena, liepos 12-oji! Po pusryčių visos susitikome prie vėliavų, kur mus pasitiko du šaunūs vyrukai: Juozapas ir Šarūnas. Jie mus pamokė, kaip naudotis žemėlapiu, kompasu, skaičiuoti azimutą ir nepasiklysti žygiuojant. Po puikaus mokymo sekė teorijos pritaikymas praktikoje - aktyvus orientavimosi Šiulių apylinkėse žaidimas. Man jis labai patiko. Po pietų vėl susitikome prie vėliavų, tačiau šįkart mus pasitiko žavi mergina. Ji, pasirodo, yra masažistė! Taigi susiskirstėme poromis ir po pusvalandį masažavome viena kitą! Tai buvo pats geriausias mokymas, koks tik galėjo bebūti tądien.. Masažai baigėsi ir visos atsipalaidavusios nulėkėme maudytis į ledinį vandenį. Po maudynių atvyko labai linksmas kunigas ir įvyko pirmos stovyklos mišios miške, man patiko pamokslas. Diena eina į pabaigą: vadžių taryba, vakarienė, vakaro laužas, malda ir tyla...” – Aistė, Šarkos
Ne vienas geradarys atvyko mūsų aplanyti, pravesti mokymo ar aukoti šv. Mišias. Vienas jų Zapyškio klebonas kun. Juozas, kuris rado laiko savo įtemptoje dienotvarkėje pas mus atvykti net kelis kartus ir dar su savo parapijiečių saldžiomis lauktuvėmis. Jo dėka turėjome šv. Mišias savo pastatytoje ir papuoštoje koplyčioje. Sekantį vakarą turėjome adoraciją su giesmėmis, apmąstymais ir išpažintimis. Šis vakaras buvo ypatinas tuo, kad keturios kandidatės ruošėsi duoti skautišką įžodį visam gyvenimui! Tai didelis žingsnis kiekvieno skauto gyvenime, todėl svarbu ir tinkamai pasiruoši, susikaupti prieš ceremoniją.
Šios stovyklos metu dvi dienas buvome išėjusios į apylinkių tyrinėjimą. Dviejų dienų maršrutas buvo numatytas 20 km, bet kiekvienas patrulis galėjo truputį keisti maršrutą ir pasirinkti skirtingus kelius. Todėl vienos skautės nuėjo suplanuotus kilometrus, o kitos prisidėjo po 5-6 papildomus kilometrus su papildomais gražiais vaizdais. Nakvojome Novaraisčio ornitologinio draustinio apžvalgos aikštelėje. Čia visos susirinkome vakarienei su dar vienais svečiais. Vakaro laužą pravedė minėti svečiai – Laimis ir Benas, kurie papasakojo apie indėnų krikščioniškas giesmes, instrumentus ir papročius. Aplinkiniais laukais aidėjo vandens būgnelis, barškutis ir lietuviškos, indėniškos bei angliškos krikščionių indėnų giesmės. Kitą rytą kėlėmės anksčiau už saulę, klausyti ir stebėti rytinių paukščių. Ornitologas Darius papasakojo apie šios vietos paukščius, giesmių ypatybes bei keletą paukščiukų pavyko ir sužieduoti. O jau įdienojus pro mus praskrido ir pats jūrinis erelis!
„Ši stovykla man buvo didelis nuotykis. Visos veiklos ir užduotys mus visas išmokindavo įvairių skautiškų paslapčių. Viena iš jų, man asmeniškai įsimintiniausia, buvo maisto konkursas. Labiausiai mano laukta diena pagaliau išaušo! Visos pasitarusios kibom į darbus. Išsitraukėme žvėrieną. Na, pamačius, kad mums atiteko bebriena, pasijutau tikrai keistai, bet pradėjus ją kepti visa šarkučių pastovyklė pakvipo nuostabiu bebrienos aromatu! Visos buvo veiksme, kiekviena turėjo savo pareigą: viena gamino plovą, kita - tiramisu, o kai kurioms reikėjo iš visų jėgų išspausti granatus. Kai visi patiekalai jau buvo paruošti, šarkos darbavosi prie dekoracijų ir pristatymo. Labai džiaugiuosi už šarkutes, kad mums taip smagiai ir įsimintinai praėjo maisto konkursas.“ – Liepa, Šarkos
Maisto konkursas buvo tikras iššūkis. Kiekvienas patrulis burtų keliu traukė, kokią mėsą gaus pagrindiniam patiekalui. Pasirinkimas platus: bebriena, elniena, šerniena ir briediena. Visos susidorojo su žvėriena ir suruošė tikrą gurmanišką puotą miške!
Šiais metais stovykla baigėsi nepaprastai. Šeštadienį prie mūsų prisijungė skaučių tėveliai, kurie pilnai įsitraukė į skautišką programą, tarnystes ir veiklas. Žaidimo metu tėvelių komanda įrodė, kad jie taip pat gali bėgioti miškuose, karstytis medžiuose ir linksmintis kaip maži vaikai bei pralenkti savo dukras skautes rungtyse. O paskutinį vakarą praleidome visi kartu prie laužo su dainomis, žaidimais ir atsiminimų vaidinimais.
Sekmadienį dalyvavome Braziūkų šv. Mišiose kartu su vietos parapijiečiais ir stovyklą uždarėme paskutine garbinga rikiuote, kurioje ne tik tradiciškai buvo įteiktos juostelės, bet ir įvairios specialybės, patyrimo laipsniai skautėms, kurios intensyviai tam ruošėsi ir stengėsi ne tik stovyklos metu, bet ir visus metus.
„Penktoji mano stovykla Šv. Elžbietos Vengrės būryje, antroji - būnant patrulio vade buvo išties išskirtinė. Intensyvus pasiruošimas, išsikelti aukšti tikslai, net ir orų prognozės prieš stovyklą kėlė nerimą. Tačiau atvykus į Šiulius, išvydus nuostabią, visas 12 stovyklos dienų mus supusią gamtą, susipažinus su vietos šeimininkais, kurie mus priėmė tikrai labai jaukiai ir šiltai, patyrėme tikrą bendrystę ir nuoširdų džiaugsmą. Bendrystę sunkumuose ir džiaugsmą paprastume. Buvo be galo gera būti.” – Mėta, Šarkos
“Ši stovykla atskleidė naujus notykius naujas idėjas ir naujus vaizdus. Šioje stovykloje atradau šiek tiek savęs, apie kurią dar nežinojau. Visa stovykla man buvo tikras išbandymas, kurį įveikiau su draugais. Man tai patiko.” – Rusnė, Šarkos
