Search
  • Karolina Macienė

Šv. Pranciškaus piligriminis žygis 2022


“Kas nežengia į priekį, tas eina atgal”


Darganoti orai vienus kviečia namuose šiltai susisukti į paklodę su puodeliu arbatos, o skautus – išsitraukti lietskraites ir kuprines ir patraukti į kasmetinį Klaipėdos krašto raudonosios šakos Šv. Pranciškaus žygį! “Kas nežengia į priekį, tas eina atgal” – tokiais žodžiais roveriai ir pilotės buvo pakviesti šiais metais į kiek kitokį nei įprastai žygį apie kurį šį kartą dalinasi Klaipėdos krašto roveriai Nerijus ir Vincas bei Vilniaus krašto pilotė Aistė.

 

“Šiais metai šio žygio formatas buvo kitoks. Mūsų kelionė prasidėjo Palangoje. Šis miestas yra kiekvieno Lietuvos skauto širdyje, nes čia buvo atvykęs skautų judėjimo pradininkas Robertas Baden-Powell’is. Atvykę penktadienį žygio dalyviai ramiai galėjo pasibendrauti vieni su kitais, o atvykusių taip pat laukė gardi vakarienė, po kurios visi dalyviai galėjo pasigrožėti Palanga, nueiti prie naktinės jūros, kuri tokia nuostabi šviečiant mėnuliui. Vėliau mūsų laukė malda ir ramus poilsis parapijos namų kiemelyje įrengtame palapinių miestelyje. Nuostabios akimirkos iš šio žygio, bendrystė, malda padėjo mums augti savyje ir eiti tarnystės keliu pirmyn, o ne atgal.

Todėl, brangus broli ir sese, eikime tobulėjimo keliu, kuris džiaugsmingai visada veda tiesiai į tėvo namus, kur jau yra pastatytos Dieve tavo ir mūsų palapinės poilsio ir džiaugsmo stovykloje.”

– roveris Nerijus


“Sėdžiu su puodeliu karštos arbatos ir prisimenu tik ką įvykusį žygį. Jaučiu nuovargį, bet nepaisant jo mintyse vis kaip koks filmas sukasi patirti nuotykiai ir pokalbiai su broliais. Nors žygis baigėsi, bet vis dar jaučiu tas geras emocijas patirtas per žygį.

Žygio Tema – „Kas nežengia į priekį, tas eina atgal“. Parinkti tekstai vedė į savo asmeninio tobulėjimo ryšį su bandymu tapti šventu. O šeštadienio šviesos akimirkai bei kelio valandai buvo skirtas išsamus klausimynas, kuris stengėsi padėti išsikelti asmeninius tikslus pagal skautišką metodą: Dievas, Tarnystė, Charakterio ugdymas, Konkretumas ir Sveikata. Naujovė, kad visiems židiniams ir klanams apmąstymo tekstai buvo išsiusti el. paštu prieš žygį, kad mūsų broliai ir seserys, kurie neturi galimybės žygiuoti kartu, galėtu asmeniškai atlikti kelio valandą ir šviesos akimirką.

Bendrystė su sesėmis – Nežinau kodėl raudonoje šakoje yra baimė susitikti sesėms su broliais, o broliams su sesėmis. Bet šias metais ėjome kartu, na tiksliau, žygiavome atskirai. Bet nakvynės vietoje apsistodavome kartu. Galiausiai visą šią gražią bendrystę vainikavo bendras improvizacinis vakaro laužas, kurį paruošė sesės iš Vilniaus. Buvo nuostabu pamatyti kokios talentingos ir išradingos mūsų sesės. O per vakaro laužą ir prisidainavome, ir vaidinom, ir prisijuokiame.

Daugelis tarybų metu minėjo, kad patiko šitoks paprastas Šv. Pranciškaus žygio formatas. Miegas palapinėje, maršrutas neperspaustas su kilometrais, daugiau laisvo laiko bendravimui, bendrystė tarp brolijos ir seserijos ir kitos smulkios detalės susidėjusios į bendrą visumą padovanojo paprastumu persmelktą Šv. Pranciškaus žygį. Ir šis iš pažiūros paprastai atrodantis žygis tapo mums nepaprastu.

Ir štai, paskutinis šiltos arbatos gurkšnis dar kartą sušildo mano pilvą. Ir pagalvoju, kaip ši arbata mane fiziškai sušildė, taip ir šis žygis mane dvasiškai sušildė.”

- roveris Vincas


“Garuojant šiltai, sesės Vilijos paruoštai, grikių košei, panirę į prasmingus pokalbius, pasiruošėme laukiantiems iššūkiams. Vienas iš šių metų žygio tikslų - nakvoti lauke, palapinėse, todėl greitai parapijos kiemelio vaizdas bylojo apie skautų pasirodymą. Ryte nusprendėme, jog naktis tikrai nebuvo pati šalčiausia ir džiaugėmės palapinių idėja.

Svarbu paminėti, jog šis žygis buvo pirmasis sesėms Gustei ir Rugilei, rugsėjį tapusioms pilotėmis (Hip-valio!). Nors ir teko priprasti prie greitesnio piločių tempo, merginos puikiai susitvarkė su kelio iššūkiu, o sukant į Karklę visos “apsidovanojome” greitomis ir ledinėmis maudynėmis Baltijos jūroje! Toks dienos vingis užkūrė ir vakaro programai - bendro vakaro laužo metu toliau gvildenome žygio tezę, turėjome kūrybinių ir šmaikščių, suartinančių užduočių. Baigiantis šeštadienio dienai, sesės judėjo link ošiančios jūros ir po žvaigždėmis nusėtu dangumi, įvyko sesės Aistės geltono kaspino ceremonija.

Išaušus sekmadieniui, Klaipėdą, dėl laiko stokos, turėjome pasiekti žygiuodamos kiek didesniu tempu. Grožėjomės jau kiek agresyviau ošiančia jūra, akimirkai sustojome Olando kepurės viršuje, netoli tikslo nepabūgome ir netikėtai užklupusios pelkės. Nors po jos batai ir neatrodė kaip nauji, tačiau visos sutarėme, jog tai buvo viena geresnių kelio dalių! Pro medžių šakas pamačius Klaipėdos Šventojo Pranciškaus Asyžiečio bažnyčią, šypsena pati atsirado veide. Sekmadienio mišios, vainikavusios visus savaitgalio apmąstymus ir iššūkius, buvo mūsų finišo tiesioji. Uždarymo rikiuotėje dėkojome vieni kitiems, atkreipėm dėmesį į tobulai susiklosčiusias savaitgalio aplinkybes. Hip-valio, Hip Hip-valio!”

– pilotė Aistė

 

Hip valio skautiškiems nuotykiams ir dvasiai! Ačiū roveriams ir pilotei už šiuos šiltus pasidalinimus, ir iki susitikimo kitame žygyje!



Recent Posts

See All